Tavo vėliavos – rapsų šakelės
Jei tik galėčiau, norėčiau turėti galimybę užfiksuoti a.a senelio juoką. Kai griežto veido bruožai staiga išnykdavo ir Jo akys virsdavo į du mažus lietaus lašelius. Greta tų dviejų deimantų visada skambėjo Jo juokas. Ir juokdavosi Jis taip, kad pradėdavo kosėti ir, atrodo, tuoj sustos širdis ir Jis nebesijuoks. Jis ir nebesijuokia…Nebent ten iš viršaus siunčia savo šypseną mums. Bet, deja, negaliu to pamatyti. Ir pastarosiom dienom man taip ilgu Jo. Taip ilgu, kad atrodo, padaryčiau viską, kad bent akimirką grįžtų vaikystė. Vaikystė, kurios nekeisčiau į nieką. Tie rugių laukai, kuriuose praleistos visos vasaros. Vaikščiojimas po nesibaigančius hektarus ir laukimas, kada kombainais visas sunkus metų darbas bus realiai matomas aruoduose. Kada fizinio darbo nuovargis bus nuskalautas sodyboj esančio prūdo vandeniu. Šitas laukas, su tolumoje boluojančiu miškeliu man dar šiandien primena Jį, o ne kažką kitą. Ir dėkinga esu ne tik už tai. Ne tik už vaikystės akimirkas su stipriu kaimo darbo pojūčiu. Bet už pagalbą paprastuose dalykuose. Aš buvau tokia netikus vairuotoja. O 12 – oje klasėje (kaip taisyklė) visi užsirašo į vairavimo mokymus. Variau ir aš su visa dvyliktokų banda. O kad aš nesupratau, kam tos pavaros reikalingos ir kaip pajudint automobilį iš vietos, tai niekam nepaaiškinsi. Galvojau – va, čia šitas dalykas, kurio aš taip greit neperkirsiu. Iš viso, technika ir mechanizmų veikimo principai man nelabai prie širdies. Senelis mylėjo mane ne žodžiais, o darbais. 12 klasėje po pamokų mokykloje, aš su Juo turėjau pamokas apleistame aerodrome. Ten mudu dviese mokinomės. Nebuvo nei parkavimosi aikštelių, nei greitėjimo juostų, nei atitinkamų ženklų. Bet senelis išradingas: susistatysim išmėtytas laukuose padangas – susikursim parkavimosi aikšteles; prisirinksim iš rapsų lauko rapsų šakelių – bus vėliavėlės, pagal kurias orientuosiesi žiūrėdama į veidrodėlį; išmoksi junginėt pavaras – pralėksim greičiui tiesiąja juosta aerodrome ir pabaigoje asfalto turėsi išmokti greitai stabdyti; kai viskas eisis kaip per sviestą, leisiu pralėkti žvyrkeliu. Pradmenys duoti, o senelio sveikata ne kaip jaunystėje. Jis buvo šalia, visad mano dešinėje, keleivio vietoje. Prisimenu, kaip diena iš dienos atvažiuojam į aerodromą, Jis užmiega, atsilenkęs mašinos sėdynę, o aš mokinuosi. Kelias valandas KANKINU Jo mašiną, sukioju vairą be stiprintuvo ir stengiuosi įrodyti sau, kad man pavyks pažaboti šitą reikalą. Jei ne Jo pamokos ir toks atsidavimas, šiandien vairuočiau nebent dviratį, bet ne daugiau.
Ačiū, kad išmokau pajudinti mašiną iš vietos ir kad vis dar šiandien Tavo juokas man kelia tiek gražių prisiminimų. Jei tik galėčiau sugrįžti į vaikystę – aš filmuočiau kiekvieną mūsų dieną kartu. Nes atmintis turi polinkį nykti, o Tavo prisiminimo aš nenoriu paleisti. Kasmet žydintys rapsai man vis dvelkia Tavo buvimu. Išėjai per anksti. Ir išėjai vienas. To negaliu dar šiandien sau atleisti.