Svajonių taupyklė
Buvo laikai, kai mes godžiai krovėm svajones į užrašų knygutes. Buvo laikai, kai mes markeriu braukdavom išpildytus ir pačių įgyvendintus troškimus iš tų pačių knygučių. Karts nuo karto sąrašą papildydavom naujais siekiais. Taip kruopščiai pildyta svajonių skrynelė tapo potuštė. Gal svajojom per daug? O gal svajonės buvo tada per didelės? Juk dabar svajojam santūriau, taupydami viską širdyje, bijodami prarasti, ką atrodo jau pilnai laikei savo rankose. Svajones išsikristalizavom ir tapo aišku, kas yra svarbiausia.
LAIKAS. Mes nevertinom laiko, jį švaistėm žiūrėdami TV, kur amžinas negatyvas. Mes daugiau valandų praleidom su žmonėm, su kuriais šiandien net nesusitinkam. Pamiršom, kad mirtininkui laikas – aukso vertės. O savo laiką mes, tiesiog, ištaškėm.
GYVENIMAS. Mes išmokom lengvai skęsti liūdesy, depresijoje ir vietoje to, kad žingsnelis po žingsnelio judėtume pirmyn, mes rinkomės atvirkštinį kelią. Būna dienų, kai nori, kad viskas baigtųsi, nes atrodo, kad bus per sunku. Bet kiekvieno žmogaus nešamas kryžius yra toks, kad jį sugebėtų pakelti. Diena, kai teks solidarizuotis su žaliaisiais augalais ir nustoti įkvėpti deguonį, anksčiau ar vėliau ateis. Stokim, nesišaukim mirties anksčiau laiko. Nei kilpa, nei narkotikai, nei super galinga vaistų dozė, tyčia stabdanti širdį, ramybės neatneš niekam. Ačiū, Dieve, kad nė vienas nežinom savo mirties valandos.
RŪPESTIS. Kaip lengva rūpintis tais, kuriems to rūpesčio reikia mažiausiai. O kaip sunku rūpintis tais, kurie guli prikaustyti lovoje, kuriems skausmo nenuima net morfijus, kurie skęsti giliame liūdesyje dėl netekties ar patirto smurto. Juk jiems reikia daug laiko. Čia mes negalime skaičiuoti nei minučių, nei valandų, nei dienų. Mūsų rūpestis jiems – kaip tyro vandens gurkšnis išroškusiam dykumos klajūnui.
DRAUGYSTĖ. Gerai, kad ne viskas gyvenime yra suskaičiuota. Gerai, kad nesuskaičiuotos paros, savaitės, metai draugysčių, kurių staiga nebelieka. Žmonėms, kurie kadaise buvo laikyti labai svarbiais, mes rūpime kaip pernykštis sniegas. O gal tik taip atrodo? Stevas Jobsas tik prieš pat mirtį suprato draugystės kainą ir svarbą. Uždirbtų pinigų kiekis buvo vieni niekai.
GAMTA. Galėję matyti žemę iš paukščio skrydžio, skrosti jūras ir vandenynus galingais laivais, deja, bet galvojom tik apie save ir tą pačią žemę, kuria taip grožėjomės – užteršėm. Dabar gavom didelį STOP. Kanalai, jūros švarėja, laukiniai gyvūnai lenda iš glūdumų. Ir vėl išaus diena, kai galėsim stebėti saulėlydžius, ateis diena, kai nardysim skaidriam vandeny, kai skrisim virš kalnų, dengtų sniego patalais. Ir niekas nebesakys: „Po manęs – nors ir tvanas“, nes gavom pamoką iš saviizoliacijos laiko.
Į savo svajonių taupyklę šiandien dedu šias monetas: laikas, gyvenimas, rūpestis, draugystė, gamta. Taupysiu. Kad būtų kuo džiaugtis. Ir dėl to, kad, kai įkvėpsiu paskutinį deguonies gurkšnį, galėčiau pasakyti: „iš tiesų buvau labai turtinga ir laiminga“.