Šešėly palikti
Šįkart apie vyrus. Vyrus, kurie pilnai dalyvavo 9 mėnesių laukimo kelionėje, o paskui kartu ėjo į gimdymo skyrių ir atlaikė VISKĄ. Dažnai jie lieka pamiršti, o nepelnytai. Juk visa istorija nėra tik apie moterį ir jos išgyvenimus.
Būna moterų, kurioms būna sunkus laukimo periodas. Kam sutrinka nervinė sistema, ką užpuola pažliumbimai, pavėmimai, ką isterijos ir panašiai. Žmogus, kuris visa tai turi matyti, atlaikyti ir atrasti burtažodžius, kaip nuraminti jos išbalansuotą dūšią-jos vyras.
Būna moterų, kurioms gimdymas tampa išgyvenimu, kai galvoji, jog mirsi iš skausmo, baimės ir visko, kas vyksta gimdymo palatoj. Tikrai mažesnė moterų dalis gali pasigirti lengvais skausmais, ramiais nervais. Ten skausmo lygis siekia aukštumas. Jei gimdyme dalyvauja vyras – kaip jam viską nebyliai atlaikyti? Ar pagalvojot, ką turi jausti žmogus, kuris visa širdim nori padėti, bet fiziškai to padaryti negali?
Būna moterų, kurios siaubingai išgyvena pogimdyvinį laiką. Užsidaro tarp savų namų sienų, atsiriboja nuo visų žmonių, gyvena tamsių minčių puolamos, užvaldytos savidestrukcijos. Visa tai mato akys to, kuris gyvena su ja. Kaip jam rasti paguodos žodį tai, kurią taip myli, bet šiuo etapu net negali atpažinti, kad tai ta pati moteris, kurią pamilo n metų atgal?
Man tikrai pasisekė turėti Luką. Blemba, kaip pasisekė! Realiai tokiam gyvenimo etape kaip gimdymas – aš tiesiog likusi viena būčiau prašiusi, kad mane kas nors užmuštų ant kiek tas skausmas buvo perteklinis kūnui. Bet dviese buvo įmanoma įveikti. Pasisekė nuo tos dienos, kai susitikom. Dar labiau pasisekė, kai pilvelyje apsigyveno mūsų dukrytė. Tėčio balsą ir rankų prisilietimą ji jautė nuo pačių pirmųjų mėnesių dar įsčiose. Jau tada jis garsiai kartojo: “Labai myliu tave, dukryte”. Nieko gražesnio nei tokia meilė dukrai negalėjau įsivaizduoti. Vien tai prisiminus, jau kapsi ašaros.
Visas gimdymas, visos 24 valandos buvo kažkoks nesibaigiantis fizinių kančių tęsinys, pilnas ir nevilties, ir begalinio skausmo, bet tuo pačiu ir begalinio palaikymo. Palaikymo už rankos, palaikymo gražiais žodžiais, palaikymo tyla – o tai buvo ženklas, kad su Luku net ir tyloje galime išgirsti vienas kitą taip, lyg kalbėtume balsu. Tai etapas, kuris tikrai yra laikinas, bet vienijantis tuos, kurie gyvenime eina kaip komanda. Ačiū už sunkiausią iki šiolei atliktą misiją kartu. Mes stipresni labiau nei bet kada anksčiau. Lai visos kitos misijos būna įveikiamos susikibus už rankų!
O dabar, kol smegenys intensyviai trina viską, kas nutiko Klinikose, mes kitam etape. Etape, kur vyras dažnai lieka antraplanis, bet tai netiesa. Dabar 24/7 ritmas apie dukrą. Žmogų, kurio laukėm. Žmogų, dėl kurio vėl pelnytai galėsime grįžti į vaikystę ir jos teikiamus džiaugsmus: žaisti žaidimus, lankytis gyvūnų parkuose, šokti lietuje ar statyti smėlio pilis. Juk niekas negalės sakyti, kad suaugę to nedaro! Tai laikas, kai naktim vyras keliasi budėti, pakeisti sauskelnes. Tai laikas, kai vyras leidžia pamiegoti dienos metu. Laikas, kai vyras rūpinasi alkanais šeimos nariais, parūpindamas šilto maisto dubenėlį. Tai vos keli mėnesiai akimirkų, kurios praskries it raketa, bet liks išgraviruotos širdyje visam gyvenimui.
Dėkoju visiems vyrams, kurie su nuolankumu dalyvavo, dalyvauja ir dalyvaus šiame gimties stebuklo procese. Nelikite šešėlyje, būkit matomi. Esate herojai savo vaikams nuo pirmo susitikimo. Esate herojai savo mylimai.
Lukai, Tu mano uola! Tvirčiausia ir saugiausia. Palaiminta diena, kai susikirto mūsų keliai.
