Nepamirškim padėkoti
2020 metams skaičiuojant paskutines dienas, verta prisiminti, kas gero nutiko, ko pasimokėme iš įvykusių nesėkmių, kaip pasikeitėme, ar širdys tapo labiau kupinos meilės, o gal atvirkščiai – jos persmelktos liūdesio, nusivylimo ar net pykčio. Kartu kviečiu prisiminti paprastus dalykus, ką pamirštam vertinti kasdienybėje, tačiau nuolat apie tai prisimenam, kai netenkam amžiams.
Gimtieji namai. Kaip dažnai prisimename, kas juose gyvena? Kaip dažnai jaučiame gimtųjų namų kvapą? Ar dažnai aplankome tuos, kurie mokino žengti pirmus žingsnius, skaityti pirmuosius žodžius? Prisimenu su mama šią vasarą važiavom į jos tėviškę. Kadaise toje vietoje buvo miškas ir medinė trobelė, kurioje ji užaugo. Mano tuometiniu suvokimu buvo natūralu, kad gimtų namų vietą žmogus turi atsiminti iki mirties. Tačiau miškas buvo iškirstas, tos trobelės jau seniai nebelikę, miško keliai, kuriais vaikščiota į mokyklą – seniai išnykę. Mama sustingus, ašaros akyse – neprisimena, ar šis laukas, tai jos gimtųjų namų vieta. Viskas sunaikinta… Tik staiga atsisukus ir pamačius seną, baltai žydinčią alyvą, ji suvokė, kad čia jos namų vieta, jos buvęs kiemas. Nemoku apibūdinti to jausmo, ką tada abi jautėm. Pamenu ašaras ir tylą. Dabar galvoju apie savo gimtuosius namus. Apie tris milžiniškas liepas, kurios dar ir dabar stovi mūsų sodyboje. Prisimenu namų kvapą – atidarai duris ir supranti, kad šie namai gyvi. Juose gaminamas maistas, už kurį dėkoju mamai. Juose gyvena laimingi žmonės, už kuriuos dėkinga esu kiekvienam asmeniškai. Juose tiek daug išmokta, tiek daug patirta. Namai pastoviai skendi gėlese, kuriomis rūpinasi kelios poros rankų vien tam, kad būtų gera ir gražu čia grįžti. Nėra nuostabesnio žemėj kampelio rasti ramybę nei gimtieji namai. Ačiū už tai.
Žmonės. Kaip dažnai mokame padėkoti draugui ar šeimos nariui už paprastus dalykus? Kaip dažnai einame miegoti, pamiršę nuoskaudas ir atleidę brangiausiam žmogui? Viena liūdniausių statistikų man – skyrybų skaičius. Šiais laikais jau tarsi norma darosi prioretizuoti skyrybas, o ne aiškintis, kas nutiko, kad šeima pradėjo griūti. Žmogus visuomenėje tampa it daikas: nepatiko – išmetu, palieku, neatsigręždamas atgal, juk bus kas kitas jį pakeičia. STOP. Su tokiu mąstymu mes griaunam pamatinę vertybę – šeimą. Be šeimos gražaus pavyzdžio – mokykloje su vaikais nesusitvarko mokytojai, vaikai be šeimos pavyzdžio nežino, kaip pačiam kurti gyvenimą, kad nepasikartotų esminės klaidos, kurias matė vaikystėje. Taikau ne kiekvienam atvejui, bet tikrai daugumai. Kaskart, kai pamatau gatvėje senyvo amžiaus porą susikabinusią už rankų, man atima žadą. Mintyse sau kartoju: “linkiu sau taip laimingai gyventi iki gyvenimo galo”. Kaskart, kai nueinu miegoti ramiai, mintyse kartoju: “su niekuo nesusipykau, valio. Kad ir rytojus toks geras būtų”. Mylėti ir priimti žmones yra viena sunkiausių užduočių gyvenime. Mokykimės to kasdien visi kartu. Ačiū kiekvienam žmogui, kuris vienaip ar kitaip kirto mano gyvenimo kelią: giminaičiams, mokyklos ir universiteto bendruomenei, kolegoms, savanoriams ir kitiems.
Sveikata. Lyg ir visiems aišku ir jau gausu žymių žmonių citatų, kad nieko svarbiau už sveikatą nėra. Jos negali nusipirkti net tie, kurie apart sveikatos gali nusipirkti visa kita. Kaip dažnai vertiname tai, kad nesergame, kad neserga niekas iš artimųjų? Turbūt dažniausiai susimąstome tik tada, kai sveikata pagriūna ir natūraliai įprasto gyvenimo ritmas sutrinka. Kartais naktį vis pagalvoju: “kažin gerai, ar blogai, kad nežinome savo mirties datos?”. Jei žinotume, galbūt stengtumėmės jį gyventi maksimaliai dėdami pastangas. Tačiau nuolat gyventume tarsi plėšydami po vieną kalendoriaus lapelį su baime: MINUS VIENA DIENA MANO GYVENIME. LIKO MAŽIAU. Atsimenu spalio mėnesį, gavau siuntimą echoskopui. Daktarė moka kalbėti, bet jos bendravimo stilius – kapų tyla. Kad neišeičiau be jokio atsakymo, klausiu jos, ar kažkas labai rimta, ar galima toliau ramiai gyvent. Tada jai tarus kelis sakinius, eidama iš ligoninės kartojau dvi jos ištartas sąvokas, kad bent google pasakytų, ką daktarė, kalbėdama medicinos terminais man sakė. Pagooglinu, kas yra mamologas ir fibroadenoma. Skaitydama naujų sąvokų apibrėžimus paraleliai jau dėlioju planą, ką dar būtinai gyvenime turiu atlikti, jei taip kartais per staiga būtų užvertas paskutinis gyvenimo puslapis. Ačiū Dievui ir toliau vartau po naują gyvenimo puslapį rami, tačiau to baimės jausmo niekada nepamiršiu. Ačiū labai už sveikatą. Ir visiems linkiu stiprybės ypač dabar, kai masinė pandemija sumažino būtinybę rūpintis kitomis ligomis sergančiais. Mums nereikia eit į karo lauką su amunicija, mums tereikia likti namie – taip kartu išgelbėsim ne vieną gyvybę.
Kai per šventes sėdėsit už šventinio stalo su šeima padėkokit vienas kitam. Už vienas kitą, už laiką, kurį praleidot kartu, už problemas, kurias įveikėt padėdami ir nenusigręždami. Ir prisiminkite, kokie laimingi esate, nes turite su kuo švęsti Kalėdas. Nes vien mūsų mažoje Lietuvėlėje tiek daug žmonių, kurie per šventes bus vieni, jų niekas neaplankys ir į jų duris niekas nepabels. Vieni našliai jau daug metų, kiti visiškai vieni liko šiemet. Kitus žmones paliko giminaičiai, pasirinkę gyventi svetur. Jau nekalbu apie dvylika patiekalų, kurių tikrai nebus pas tuos, kurių namuose kasdienis svečias – vienatvė. Kas rytą, kai geriat kavą su savo mylimu žmogum, ar pagalvojat, kokia laimė kavą gerti dviese, o ne po vieną?
Gražių artėjančių švenčių visiems. Linkiu visiškame paprastume atrasti tikrąjį džiaugsmą. Išpakuokime užkietėjusias širdis, kad būtų lengviau pakuoti Kalėdines dovanėles.