Mirtis – vargšų ir pasaulio genijų gydytoja. I dalis
Kaip dažnai stengiamės palikti savo pėdsakus žemėje? Kaip dažnai bijome likti pamiršti ir neįvertinti? Dažnas žmogus nori palikti savo įspaudą pasaulyje, tačiau kiek procentaliai iš DIDŽIŲJŲ pasaulio šviesulių vargiai gavo pasidžiaugti skaniu duonos kąsniu, nemelagingos draugystės glėbiu ar padrąsinančiais žodžiais už sukurtą šedevrą? Daug, neapsakomai daug nuostabių žmonių pasitraukė iš šio pasaulio, dovanodami savo talentus ateities kartoms: be įvertinimo, be pripažinimo, dažnai ir su patyčiomis iš aplinkos… Mirė, tiksliau – nusižudė. O po mirties tapo garsūs, įvertinti, žinomi. Dažniausiai mirtį įsivaizduoju kaip gyvenimo paskutinio puslapio tašką – kur daug paragrafų, daug skyrių, o kai didžioji dalis surašyta – TAŠKAS, kurį padeda gyvenimas, ne paties žmogaus ranka. Tačiau kai kuriems žmonėms mirtis tapo GYDYTOJA. Gydytoja nepripažinimo, gydytoja vienatvės ir skausmo.
Alan Turing (XX a.) – anglų matematikas, itin gabus informatikas, logikas, kriptografijos specialistas. Turingo mašina – algoritminiu skaičiavimu grįsta mašina – dabartinio kompiuterio pirmtakas. Dėl šio išradimo šis žmogus laikomas dirbtinio intelekto tėvu. Antrojo Pasaulinio karo metais dirbo slaptame kodų atkodavimo centre, kur sugalvojo, kaip nulaužti vokiečių Enigma mašinos šifrą. Tai leido laimėti ne vieną mūšį, įskaitant ir Atlanto. Už homoseksualumą (slaptą) – buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jis sutiko, kad jam būtų taikomas hormoninis gydymas tam, kad išvengtų gyvenimo už grotų ir galėtų toliau dirbti mokslo vardan. Likus iki 42-ojo gimtadienio dviems savaitėms, Turingas pasitraukė iš gyvenimo, apsinuodinęs cianidu. XXI a. – Britų ministras pirmininkas Gordon Brown viešai visos Britanijos vardu atsiprašė, kad šitaip su Turingu buvo elgtasi. „Alano Turingo įstatymas“ neoficialus terminas Anglijoje, kuris vartojamas atgaline data atsiprašant vyrų, kurie buvo nuteisti dėl homoseksulių veiksmų. Už atkoduotą vokiečių šifrą, už užgelbėtas žmonių gyvybes, už laimėtus mūšius – jis pasirinko mirtį. Praėjus 55 m. po mirties – jo buvo atsiprašyta. Smarkiai per vėlai. Ilsėkis ramybėje, pasaulio genijau, mokėjęs nulaužti Enigmos kodus!
Vincentas van Gogas (XIXa.) – vienas garsiausių pasaulio dailininkų, postimpresionizmo atstovas. Jam sunkiai sekėsi rasti savo vietą šioje žemėje: išmestas iš teologijos studijų, nesėkmingos dailės studijos, dar nesėkmingesnės meilės istorijos – pirmoji meilė ištekėjo, nespėjus jam pasipiršti, antroji meilė – pusseserė, galiausiai – gyvenimas kartu su nėščia prostitute. Būdamas Paryžiuje, apsuptyje garsiausių to meto dailininkų, tikėjosi sėkmės, tačiau paties Van Gogo darbų žmonės nemėgo. Visas pasaulis šį dailininką atsimena kaip tą, kuris nusipjovė sau dalį ausies. Šis įvykis – emocinio lūžio taškas, pastūmėjęs gydytis psichinę sveikatą. Būdamas gyvas pardavė tik vieną savo paveikslą. Amžinas skurdas, nepripažinimas, dužę svajonės ir sugriuvusi psihologinė sveikata, gyvenimas beprotnamyje atvedė menininką į tašką, kurį jis padėjo, pakeldamas ranką prieš save. Šūvis į krūtinę kviečių lauke – ir garsiojo dailininko gyvenimas baigtas. XXa. pirmoji pusė – laikas, kuomet buvo susidomėta jo darbais. Gerbiamas ir pripažįstamas visame pasaulyje, darbai įkainojami milijonais – štai ko sulaukė dailininkas. Vėlgi, per vėlai. Kai norėjosi duonos alkiui numarinti – jo tapyba buvo neįdomi. Ilsėkis ramybėje, nesuprastas genijau!
Šiandien peržiūrėjau filmą „Vaizduotės žaidimas“ (angl. The imitation game) – kuris supurtė smegenis ir kilo klausimai: kodėl nevertinam, kai turim šalia? Kodėl nemokam priimti kitokio? Kodėl mirtis tampa sužeistų sielų gydytoja?
Tęsinys su daugiau istorijų kitame straipsnyje