Gal Vakarienės?
Neatsimenu tikslios datos, kada susipažinom, bet prisimenu, kaip susipažinom: katalikinėj vaikų stovykloj vasarą Paberžėje. Praėjo daug metų, o mes vis dar kartu. Aišku, tos pirmosios stovyklos akimirkas mes atsimenam iki šiandien: kas lydėjo naktį vaikus iki tualeto, kas vedė rytinę mankštą, kas pravedė užsiėmimus, kas migdė vaikus su giesmėmis, kas gamino stovyklautojams maistą. Žinom vieni apie kitus tiek daug, kaip dažnu atveju nežino tikras brolis ar sesė. Patikrą stiprios draugystės saitų esame padarę kelių dienų plaukime valtimis, kitais metais – baidarėmis. Varėm ir į Černobilį, gavosi paskutinės minutės kelionė, bet tokia nuostabi, kad net negaila, jei ir gavom tos radiacijos daugiau nei galima. Nežinau geresnio dienos plano negu tas, kai mes susitinkam neplanuotai, tariamės trumpam, o iš tikro prabūnam ilgas valandas ir skirstomės tik tada, kai saulė jau palikus dangų, dingsta už Kauno miesto bokštų. Retai kada susitinkam konkrečia proga nors šiemet ir gimtadienį online per COVID’ą turėjom. Klausimas „Gal vakarienės?“ pirmiausia adresuojamas ne abėcėline tvarka žmonėms esantiems kontaktų sąraše, o tiems, kurie stovi pirmutinėse draugystės pozicijose.
Man labai patinka stebėti iš šono žmones ir juos analizuoti. Labai dažnai kyla viduje klausimai, kai matau prieš akis žmones, kurie vienas kitą vadina labai gerais ar geriausiais draugais. Kodėl būtent šiuos žmones įvardina taip? Man šita trijulė gyvas pavyzdys, kaip mylėti vaikus. Nes kai pamačiau savo akimis per stovyklą ir po jos – man tas pavyzdys vis dar gyvas atminty. Dėl to jie stovi GERIAUSIŲ DRAUGŲ ir DRAUGAI PAVAKARIENIAUT sąrašuose. Ech… visi 4 visiškai skirtingų darbo sričių atstovai, bet vieningi ne vienu klausimu. Tikrai kažkas daugiau nei studijos, darbas, užklasinė veikla vienija žmones. Ir tai yra nerealu!