Neatsimenu tikslios datos, kada susipažinom, bet prisimenu, kaip susipažinom: katalikinėj vaikų stovykloj vasarą Paberžėje. Praėjo daug metų, o mes vis dar kartu. Aišku, tos pirmosios stovyklos akimirkas mes atsimenam iki šiandien: kas lydėjo naktį vaikus iki tualeto, kas vedė rytinę mankštą, kas pravedė užsiėmimus, kas migdė vaikus su giesmėmis, kas gamino stovyklautojams maistą. Žinom vieni apie kitus tiek daug, kaip dažnu atveju nežino tikras brolis ar sesė. Patikrą stiprios draugystės saitų esame padarę kelių dienų plaukime valtimis, kitais metais –
Jei tik galėčiau, norėčiau turėti galimybę užfiksuoti a.a senelio juoką. Kai griežto veido bruožai staiga išnykdavo ir Jo akys virsdavo į du mažus lietaus lašelius. Greta tų dviejų deimantų visada skambėjo Jo juokas. Ir juokdavosi Jis taip, kad pradėdavo kosėti ir, atrodo, tuoj sustos širdis ir Jis nebesijuoks. Jis ir nebesijuokia…Nebent ten iš viršaus siunčia savo šypseną mums. Bet, deja, negaliu to pamatyti. Ir pastarosiom dienom man taip ilgu Jo. Taip ilgu, kad atrodo, padaryčiau viską, kad bent akimirką grįžtų
Buvo laikai, kai mes godžiai krovėm svajones į užrašų knygutes. Buvo laikai, kai mes markeriu braukdavom išpildytus ir pačių įgyvendintus troškimus iš tų pačių knygučių. Karts nuo karto sąrašą papildydavom naujais siekiais. Taip kruopščiai pildyta svajonių skrynelė tapo potuštė. Gal svajojom per daug? O gal svajonės buvo tada per didelės? Juk dabar svajojam santūriau, taupydami viską širdyje, bijodami prarasti, ką atrodo jau pilnai laikei savo rankose. Svajones išsikristalizavom ir tapo aišku, kas yra svarbiausia. LAIKAS. Mes nevertinom laiko, jį švaistėm
Tai, kad mokyklų durys uždarytos, tai dar ne reiškia, kad visa tai, ko mokomės ugdymo įstaigose, staiga išnyks, nebeliks pamokų, nebereiks ruošti namų darbų ar iš vis pamiršti, ką reiškia kiekviena mokytojo dėstyta pamoka. Daugelis iš mūsų per covid’o sesiją grįžo atgal pas tėvus-tęsti mokslus online ritmu, pasibūti su šeima, kol sudėtos prastovos ir t.t. Priežasčių gali būti n. Kas atsitiko? Griuvo mūsų rutina, o ją turėjom kiekvienas: tėtis, mama, jaunėlis šeimoje, suaugėlis, seneliai. Rutina – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas,
Yra man tekę girdėti žodžius:„aš neturiu geriausio draugo“. Man tai žiauriai keista. Turbūt aš labai laiminga,kad tokią turiu. Kodėl geriausia? Pagrinde dėl to,kad mudvi augom kartu,sėdėjom tam pačiam suole, svajojom kartu būti medikėm (juokingas faktas, bet nė viena medike netapo. Toli gražu iki jų!). Kitas svarbus dalykas – mudvi daug kalbėdavomės. Todėl viena kitą gerai pažįstam. Dar ne mažiau svarbus dalykas – tiek ji manim, tiek aš ja tikėjau. Kad ir ką bedarytume: rinkomės studijų specialybę, paskui ieškojome darbo, tada
Choose a job you love, and you will never have to work a day in your life. 1) mokykloj direktorius per susirinkimus kalė į galvą, kad gerai gyvens tik biomedicinos ir fizinių mokslų atstovai. Stojau į chemiją. Pabaigiau. Niekad nedirbau pagal specialybę2) mokykloj anglų mokytojoms sakiau, kad anglų egzamino nelaikysiu, nes man jos nereiks mano darbe. Melavau pati sau. 2 iš mano dirbtų darbų buvo tie, kur pirmiausia anglų, o tada lietuvių kalba eina pagal svarbumą3)vaikystėj miriau iš gėdos, kai reikėjo
Mokykloj tau kalė į galvą, kad turi stoti į prestižinę specialybę (suprask, kad į šią žodžių kombinaciją įeina tik fiziniai mokslai, medicina, inžinerija) – nes, kitu atveju, tu be ateities, dirbsi mažai apmokamą darbą arba iš vis jo negausi. Dar kalė į galvą, kad turi „varyt pasroviui“ – tavo atitikmuo, tai neobliuota jauno medžio šakelė, mokslo sistema – tai kirvis, kurio dėka tu tapsi toks koks visi – apdorota medžio kaladė, visiškai identiška daugumai kitų, į tą sistemą įtrauktų žmonių.