Vertybių skalė
Mokykloj tau kalė į galvą, kad turi stoti į prestižinę specialybę (suprask, kad į šią žodžių kombinaciją įeina tik fiziniai mokslai, medicina, inžinerija) – nes, kitu atveju, tu be ateities, dirbsi mažai apmokamą darbą arba iš vis jo negausi. Dar kalė į galvą, kad turi „varyt pasroviui“ – tavo atitikmuo, tai neobliuota jauno medžio šakelė, mokslo sistema – tai kirvis, kurio dėka tu tapsi toks koks visi – apdorota medžio kaladė, visiškai identiška daugumai kitų, į tą sistemą įtrauktų žmonių. Tau sakė ir bandė įkalti tarsi gremžtuku į akmenį, kad doras žmogus – laimingas žmogus, kad reikia puoselėti vertybes. Tik nesakė, ką reiškia ši sąvoka ir kaip tokiu tapti, dar neminėjo, kuo skiriasi vertybės nuo pareigų. Bet būti doram tu žinojai – yra gera. Tada tave tarsi žuvį, pagautą tinkle,paleido iš ežero į platų vandenyną – kur pajautei nežabotą laisvę ir norą būti ypatingu ir išskirtiniu. Tik dar nežinojai, kad tu tik viena menka žuvelė tame vandenyne, o tavo matmenys lyginant su kitais – neproporcingai maži. Tu buvai smulki žuvelė, nuolat gyvenanti baimėje, kad tie, didesnių gabaritų atstovai, tavęs nesugniuždytų. Ir tu varei pasroviui. Ir varei tol, kol nepastebėjai, kad esi niekuo neišsiskiriantis atspalvis paletėje. Nes praradai viską, kas į tave mažą buvo sudėta. Pameni, kai ruošeisi Pirmąjai Šv. Komunijai ir mokeis apie atgailą? Tada tavo širdelė buvo pilna meilės ir ryžto būti gailestingu ne tik artimam šeimos nariui, bet ir nepažįstamam žmogui. Tavo sąžinė už negerą tavo darbą/ veiksmą/ elgesį tarsi genys tuksėjo į tavo vidinį pasaulį. Bet dabar tau nesunku pasakyti TAIP eutanazijai, abortui, nesunku iššvaistyt kelis šimtus eurų gimtadienio vakarėliui, ar prabangiai kosmetikai. Tik laimei, kad tu netapai aborto auka. Ir, deja, bet nežinai, kad žėrutį Indijos vaikai, būdami vergais, savo delnais jį renka – kad tu būtum grožio standartas išoriškai. Ir tau visai nesvarbu, kad tavo vidus jau gerai papuvęs, o tie vaikai – deimanto tyrumo širdį slepia po bado ir skurdo iškamuotu kūnu. O ar pameni, kai vasaros kaime būdavo pačios nuostabiausios? Kai močiutė šaukdavo per gryčios langą, kad atėjo pietų metas ir laikas valgyti? Tu bėgdavai namo, prausdavaisi prūde savo žemėtas rankas ir nubrozdintus kelienius. Dabar sėdi antram namo aukše, kala garsi muzika ausinukuose – šauk nešaukęs – neatsiliepsi. Nes nu kam valgyti kartu su šeima? Tai atgyvena ir dar liko kelis kartus pascrollinti facebook sieną, nes nu gal kažkas kažką gero pasidalino. O pameni, kai važiuodavai su šeima prie jūros ir jūs po kelionės išsiryškinot kelias popierines nuotraukas iš fotoaparato – „muilinės“, kad turėtumėt prisiminimui. Dabar tu ant kiekvieno kampo „įšauni“ po selfį, pageidautina kokius 6 ar 7, kad paskui galėtum atsirinkti toboliausią ir tuoj pat pasidalinti su visu pasauliu, nes woow- tavo selfis tikrai ne toks kaip kitų ant šio svieto gyvenančių žmonių. O pabandyk atsidaryt savo telefone nuotraukų albumą ir paskaičiuoti, kiek ten nuotraukų su šeima – visa šeima. Leisk atspėti. Gal 0? O gal dar pameni, kai vaikystėje ilgas valandas praleisdavai smėlio dėžėje? Čia gamindavai smėlio cepelinus su akmeniniais spirgučiais ir statei pilis bei ištisus miestus. Bet dabar tu tik žalias online taškelis, kuris šviečia kaip jonvabalis naktį, kurio niekas nepagauna ir negirdi – tik mato. Realybėj tau sunku užmegzsti kontaktą, nes realiam laike nėra laiko pagalvoti, apsvarstyti visus savo sakinius į priekį, juk baisu pasirodyti netobulam. Tau sunku atrasti laiko bičiuliams aplankyti, nes reikia amžinai dirbti, kad užsidirbti, o užsidirbus galvoti, kaip dar daugiau užsidirbti, kad už tuos pinigus tu įgyvendintum savo svajones. Dabar normalu svajoti apie atostogas tolimame krašte, prabagius nuosavus namus su vaizdu į vandens telkinį, apie naujesnio modelio mašiną – nes nu va tada, tikrai matosi, kad tu rimtai dirbti ir kuri ateitį. Tau svarbu turėti ABSOLIUTŲ finansinį stabilumą, tik šiuo atveju tu gali pagalvot apie vaikus, nu bet tik apie 2. Nes vaikų išlaikymas daug kainuoja. Taip – tavo galvoje sukasi jų rūbelių, pratybų, kelionių, švenčių, studijų sąskaitos ir pan. Tik pamiršai, kad ant finansinio, materialaus pamato statyta šeima subyra stipresnei audrai pakilus. AČIŪ tiems, kurie nebijo varyt prieš sistemą ir šeimas stato ant meilės pamatų, kur vaikai yra visada mylimi, kur skaitomos pasakos, o ne duodamos plančetės į rankas, kur pokalbis tarp šeimos narių yra vis dar gyvas, kur nėra gėda tėčiui pabučiuoti sūnų. AČIŪ šeimoms, kurios vaiką laiko Dievo dovana, ne bet kokia, bet YPATINGA. Bet aš dar turiu kelis klausimus. Visuomenė į galvą įkalė- norint kažką pasiekti, turi kalnus nuversti ir tik turintys talentų paketą yra tie išrinktieji, retas kuriam nusišypso laimė. Kiek daug didžių darbų per sunkų darbą, ašaras ir skausmus buvo padaryta, bet per TV3 to neparodė, nes niekam neįdomu, jei nėra kivirčo ir pralieto kraujo. O pabandyk pasidomėt Lietuvoje esančiu vieninteliu Hospisu, įsteigtu sesers vienuolės Michaelos. Pradžioje ji teturėjo 3 zlotus. Šiuose paliatyvių ligonių namuose pildomos gęstančių žmonių svajonės. Ar žinai, ką reiškia jaustis mylimam ir reikalingam tada, kai tavo gyvenimas jau skaičiuoja viršvalandžius? Tau tavo problemos, esu garantuota, atrodys tikrai nebe tokios gigantiškos. Kodėl žmogus bijo įsipareigoti? Nes staiga atsiranda papildomų atsakomybių, darbų, kuriuos reiks įgyvendint norint kitą žmogų padaryti laimingu. Bet retas sustojo ir pagalvojo, kad XXI a.yra vienišiausių žmonių amžius – kur daug savižudybių, kur taip stinga ištikimybės, atjautos, meilės ir pagalbos, kur tėvai darboholikai, palikę savo vaikus skęsti nemeilės vandenyne ir vienatvėje. Žmogus tapo tarsi prekė – noriu turiu, noriu palieku, bet jei ką – galiu palikti ir kaip šiukšlę. Verta prisiminti 1914 metų gruodžio 24d. t.y Kūčių vakarienę, kur priešais buvę Anglijos ir Vokietijos kariai tapo viena šeima, be smurto, be ginklo ir kraujo praliejimo pasitikusi Šv. Kalėdas. Gal verta būti žmogumi su pamatinėmis vertybėmis iki tampant antžmogiu? Šaltąjį karą mes jau turime šeimose. Neverta provokuoti III-ojo Pasaulinio karo, nes jis nušluotų viską, kas buvo sukurta per 6 dienas. Žmogau, turėjai protą sukurti pasaulinį ginklą, bet ar turėsi proto ir ryžto atstatyti vertybių bokštą?