COVID19 semestras ŠEIMOS GIMNAZIJOJE
Tai, kad mokyklų durys uždarytos, tai dar ne reiškia, kad visa tai, ko mokomės ugdymo įstaigose, staiga išnyks, nebeliks pamokų, nebereiks ruošti namų darbų ar iš vis pamiršti, ką reiškia kiekviena mokytojo dėstyta pamoka. Daugelis iš mūsų per covid’o sesiją grįžo atgal pas tėvus-tęsti mokslus online ritmu, pasibūti su šeima, kol sudėtos prastovos ir t.t. Priežasčių gali būti n. Kas atsitiko? Griuvo mūsų rutina, o ją turėjom kiekvienas: tėtis, mama, jaunėlis šeimoje, suaugėlis, seneliai. Rutina – kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, tai ne bendras dalykas,ja mes nesidalinam vienodais kąsniais. Dabar daug galvų po vienu stogu, diena iš dienos kartu, kartais norisi sulįsti po pernykščiais lapais, kad rastum vietą sau, tiesiog pabūti vienam. Taip nekęsta rutina, dabar tapo tokia išsiilga. Bet man tai labai keista, netgi sakyčiau – žavu, kad gyvenimas mokyklos ritmu tęsiasi mūsų paprastoje kasdienybėje. Kas dabar būtent grįžote pas savo šeimas, mane suprasite. Žvelgiu į savo dienas per karantiną ir, ką matau:
rytais keliuosi su žadintuvu, kad atsikelt, kol dar galima sakyti, kad rytas ir galima darbų ne vieną ir ne du padaryti. Pusrytukai+arbata ir į trasą. Prasideda pamokos (daily life routine).
STATYBA IR MEDŽIO APDIRBIMAS (12kl. lankiau šitą pamoką, labiausiai patiko iš visų 12 metų praleistų mokykloje). 2 aukšte vyksta remontas. Tiek, kiek esu namie, tiek jis ir tęsiasi. Diena iš dienos. Iš 3 erdvių, 2 jau pilnai išgruntuotos, iššpakliuotos ir nudažytos. Liko finalinė stotis- didydis brolių kambarys. Gruntuoju, tinkuoju, švitrinu. Ir kartoju 3 kart kiekvieną stotelę. Kvėpavimo takai jau dengti dulkėm, bet kol kvėpuoju, tol gyva.
UŽSIENIO KALBA (mokykloj turėjau anglų ir vokiečių, bet pastorosios jau nicht verschtehen nė kiek). Kol vyksta statybos pamoka, tuo pačiu pasileidžiu muziką (šįkart ispanišką, nes jos mokiausi universitete). Garsas iki dugno, JBL pajungtas. Garso tiek, kad skauda ne tik mano ausim, bet ir sienom. Ir šiandien girdžiu frazę „Qué suerte que tengo mala memoria,
sólo me acuerdo de la gloria“ (isp.kokia laimė, kad turiu prastą atmintį, prisimenu tik triumfą). Ir tada šitą dainą paspaudžiu ant REPEAT programos. Juk ir pasibaigus šiai pandemijai, po daugelio metų, prisiminsiu tas akimirkas, kai buvau su pačiais brangiausiais žmonėmis, o visas pyktis/prarasti darbai/iškilę barniai bus tarsi išblukęs sapnas.
KŪNO KULTŪRA. Oi, siaube, kaip nemėgau šitos pamokos. Bet dabar, kai nieko nereikia daryti greičiui, o savo ritmu, tai visai neblogai. Gaila, neskaičiavau, kiek žingsnių per dieną nueinu, bet keli kilometrai tai užmerktom akim. Aukštyn – žemyn, pirmas – antras aukštas. Net senus baldus dalim susikroviau į mašiną ir iškrausčiau į jų priėmimo punktą. Su muzika dar ir pastrypčioju, kad linksmiau eitųsi. n kartų su vandens kibiru šalia, šepečiu šluoju grindis. Tokia kūno kultūra man labai prie širdies.
LIETUVIŲ KALBA. nesakysiu, kad rašau samprotaujamuosius rašinius ar kažką tokio būdama namie. Ne, taip nėra. Knygų skaitymas – Taip! Vyksta, palengva, dažniausiai vakarais. Paskutinė pilnutinai mano širdį sužavėjusi knyga „Pavogta santuoka“. Šeima galvojo, kad turbūt man emocinis išsekimas, nes su kiekvienu verčiamu knygos puslapiu iš mano burnos frazės: „Ooo Dieve!“, „Negaliu patikėti!“, „nu blemba, kodėl šitaip“, „košmaras, ne gyvenimas“. Tikrai neatsimenu, kada knyga mane šitaip įtraukė, kad balsu išsakyčiau savo emocijas. Įtariu, kad tai pirmas toks kartas.
TIKYBA. Kiek man metų pase, tiek metų visos Kalėdos ir Velykos rytais būdavo pradėtos bažnyčioje. Šiemet to nebuvo. Nebuvo mamos frazės: „vaikai, keliam, varom į Mišias“. Epinis dalykas, niekad nepamiršiu šių metų, nes nusinešė dalį šeimos tradicijų. Bet Vatikano kryžiaus kelias, kad ir per TV,buvo kažkas veriančio širdį. Tokios skaudžios žmonių istorijos…
MUZIKA. Grot neprisiverčiau, bet paprastoj mokykloj niekas instrumentais groti ir nemokina, turi lankyti meno mokyklą tuo tikslu. Kadangi nerealiai myliu folką, išsirinkau iš pakartot.lt „Žiūrų folkloro ansamblį“. Turiu kelias dainas favorites, vien dėl to,kad labai prasmingi žodžiai. Aišku, ir balsai man be proto žavūs. Tai va, kelias dainas dzūkiškai jau išmokau.
DAILĖ. prisiminiau senus laikus, kai po pamokų mokykloje, eidavau į dailės būrelį. Išsitraukiau iš spintos dažų dėžutes ir susirankiojus iš kampų teptukus pradėjau piešti. Sąskaitoje 1 piešinys. Tikėtina, bus ir daugiau.
BIOLOGIJA. išmokau naują sąvoką šiai pamokai. Skaitau knygą „DABAR TAU SKAUDĖS“, o ten parašyta: „žmonės, kurie tariasi sergantys, nes ką nors perskaitė internete, vadinami kiberchondrikais“. Kaip mokinė, kuri neįstojo į vf mediciną, konstatuoju, kad šis sindromas mane aplenkė. Ramu.
KLASĖS VALANDĖLĖ. Na, covido semestrui labiau tiktų šią pamokėlę pervadinti į „VAKARIUKS SU MAMA“. Laukiu, kada ji grįš iš darbo, tada laukiu, kol pasidarys buitinius darbus namie, nes tada žinau,kad sulausiu mūsų laiko. Kur bus daug arbatos, dar daugiau šnekos ir reikalų aiškinimosi, maisto valgymo kartu ir pan. Tai šitai pamokai laikas neskaičiuojamas. Kitaip tariant, aš visad lieku po pamokų 😉
GEOGRAFIJA. Ooo…šita pamoka dabar labiausiai svaigina. Dar vasarį internetu prisipirkau maudymukų, nes buvau suplanavus, kad skrisiu atostogaut į Turkiją ir Egiptą. Juodoji jūra, Raudonoji jūra, Gizos piramidės, turkiški paplūdimiai ir maistas, vidutinių platumų klimatas bus keičiamas į (sub)tropinį. Aha, nei Turkijos, nei Egipto, nei skrydžio kažkur kitur. Tik maudymkės. Tiks ir prie vietinio prūdo. Šiemet žadu aplankyti vietinius kurortus „Didysis N.Akmenės kanjonas“, „Dzūkų jūra“, „Los Palangėlės“. Skamba ne ką mažiau viliojančiai.
Muša vidurnaktis. Skambučio ŠEIMOS GIMNAZIJOJE nėra, tačiau gęstančios lempų šviesos kambariuose byloja, kad reikia eiti poilsio. Ir vėl naktis, ir vėl užsimerkus įsivaizduoju, kaip viskas tuoj stos į senas vėžias. Tik rytinis žadintuvas primena, kad taip, kaip buvo, niekada daugiau nebebus. Bet viską darau, kad šis semestras ŠEIMOS GIMNAZIJOJE būtų išlaikytas maksimaliai gerai, nes noriu grįžti atgal. Į rutiną.
