Sudie 2023!
Kai pernai Naujųjų metų išvakarėse tėviškėje ant kalno stebėjome fejerverkus, nė minties nebuvo, ką šie metai atneš ir kokį sunkų kryžių reiks per juos nešti. Tad šiemet ant Pelėdų kalno Kaune nebuvo galvoje nė vieno prašymo, nė menkiausios minties, ko prašyti, nes atsitiko gyvenimas ir prašyti kažko magiško, kažko gražaus pasidarė baisu. Baisu, kad atsitiks atvirkščiai. Kad vietoj ramybės, pasitiks audros. Kad vietoj juoko, bus skausmas. Praeitų metų sausį pradėjau rašyti dienoraštį, pirmąkart gyvenime sugalvojau, kad reikia kiekvieną mėnesį fiksuoti, kas tą mėnesį nutiko. Tad jo dėka, turiu datas ir įvykius, kurie įvyko.
Sausį išėjau iš buvusio darbo ir atostogavau su broliais ir Luku Ispanijoje. Buvo nerealiai geras metų startas, o mintyse sukosi vien tokios mintys:” jei šitaip gerai prasideda Nauji, tai jie taip ir tęsis, variklį užsikuriam patys”.
Vasarį pradėjau naują darbą, o paraleliai ir vizitus pas onkochirurgus. Kad manyje augo darinys žinojau jau antri metai, bet vis ta pati ilga melodija: eilės pas daktarus, siuntimų prašymai, atsakymai-tu per jauna, pirma vaistai, tik tada operacija ir pan…
Kovo mėnesį lėkiau į pirmąją komandiruotę Vokietijoje. Geriausia ofisinio darbo dalis – komandiruotės, tad buvau labai laiminga. Taip pat kovą tyrimai, biopsijos ir panašūs reikalai. Atsakymas-kad manyje gyvenantis guzas turi būdvardį GERYBINIS. Ateis diena, kai paskirs operaciją. Kovą pakeitėm gyvenamąją vietą – tai buvo savotiška ramybės oazė man. Šį mėnesį anapilin iškeliavo mano vienos geriausių draugių brolis.
Balandį nuvažiuoju į Žemaitiją aplankyti savo draugės šeimą, kuri neteko sūnaus ir brolio. Stoviu ir žiūriu sustingusia širdim į kryžių, kuriame matau skaičius – mano bendraamžis. Pamenu, jaučiau tik šaltį, baimę, kuri kaustė širdį.
Gegužė dovanojo antrą komandiruotę, šįkart į Italiją. Nors į kalnus ir nelipau, bet jų apsuptyje jaučiausi pabėgusi nuo streso, nuo visko, kas kelia rūpestį.
Birželio mėnesį skrydis į komandiruotę Vokietijoje. Kitą dieną po grįžimo, mirė mano Luko senelis. Kadangi gyvenau su juo ir Luku gana netrumpai, prisiekiu – tai buvo smūgis tiesiai į širdies centrą. Neteko Lukas senelio, netekau ir aš. Tos dienos, kai mačiau nuo skausmo pervargusį žmogų, buvo tokios sukrečiančios, tokios begalinės. Tokio žmogaus kaip a.a. Senelis neįmanoma buvo nemylėt, neįmanoma pamiršt. Ačiū Jam, kad pačias gražiausias savo būdo savybes ir tokią didelę meilę šeimai įskiepino ir Lukui. Prie kapo visada už tai padėkoju. Be Jo meilės, mano Lukas būtų visai kitoks žmogus.
Liepą man suėjo 30 metų, triukšmingo baliaus nebuvo, nes man mano pačios gimtadienis yra ne apie mane, o apie mano šeimą ir aplinką, kuri mane augino. Aplankėm Anykščių kraštą ir gražiausias vietas, buvo tikrai ką pamatyti. Šį mėnesį taip pat sulaukėm draugo iš Argentinos. Viena savaitė su juo buvo tarsi studijų metais tarptautinių mainų akimirkos. Pasaulis vis tik yra mažas, kai draugystė gyva tarp skirtingų pasaulio pusių.
Rugpjūtį sulaukiau operacijos. Viskas vyko staigiai, sklandžiai, dienos stacionaras. Palatoje per kelias man duotas valandas spėjau susibičiuliauti su moterim, kurios darinys buvo PIKTYBINIS, o ji vis kovojo ir nepasidavė. Nubudus po narkozės nebuvo taip linksma, kaip tikėjausi, nes daktarė pasakė:” šįkart laimėjai sėkmės bilietą, tačiau negali užmigti ant laurų ir tavo atveju, kasmet privalomas vizitas pas onkochirurgus”. Džiaugiuosi tuo laimės bilietu, tikiuosi ir šiemet jį ištrauksiu. Turiu randą, turėsiu jį amžinai-net nežadu šalinti. Veidrodyje aš jį pamačius duodu sau priminimą, kad viskas super laikina, turiu kovoti už kiekvieną dieną. Nenoriu jaustis tiksinti bomba.
Visą vasarą, kiek tik oras leido dirbom su šeima prie svajonės-atstatinėjom seną namą Suvalkijoje. Apie jį kada nors vėliau, bet tiek daug, kiek šiemet, dar nebuvom padarę anksčiau.
Rugsėjį atšvenčiau savo geriausios draugės 30-metį. Emociją, kurią ten sukūrė turbūt galėsiu atsiminti amžinai. Bet rugsėjo mėnesį stipriai sunegalavo mano močiutė. Kai atvykau aplankyti, vėl matyti vaizdai, kurie jau buvo praeiti su neseniai mirusiu seneliu. Vėl grįžo panikos priepuoliai, bemiegės naktys, stresas, kuris trukdė daryti kasdieninius darbus. Sresas didelis, nes ji man, broliams ir sesei buvo antra Mama.
Spalį močiutė perkelta į tėvų namus. Čia mano mamai reikia uždėti Auksinį kryžių už meilę, rūpestį, vargą, kad taip slaugė, taip mylavo šitaip visų mylėtą močiutę, savo mamą. Tikrai sakau, ką mačiau savo akimis, susidėjau giliai į širdį. Spalio mėnesį kitas 30-metis, klasės draugės. Kai pati rašau šią pamėnesiui išdėstytą istorijų pynę, matau, kaip liūdesio akimirkas ima ir bent tam kartui nuspalvina, koks gražus nutikimas. Gyvenimo parabolės yra kažkas wow.
Lapkričio mėnesį miršta močiutėlė. Galvoj šviesos greičiu bėga prisiminimai tik gavus mamos skambutį. Širdis kala tokius dūžius, kad atrodo nematyt nieko. O stresas užvaldęs taip, kad sėdžiu darbe ir vietoj to, kad tučtuojau kraučiausi daiktus, aš tik dar labiau panirau dirbti. Ir taip valandą. Valanda visiškos sumaišties ir neadekvatumo. Praradau savo antrąją Mamą.
Gruodis atnešė kitokias šventes. Tuščią lėkštelę Vėlėms ir žvakę-Jų šilumai įprasminti. Gruodį tik po švenčių iškeliavo kolega. Ir gruodžio paskutinę naktį vėl plieskė fejerverkai, vėl buvo daug šviesų danguje. Kaip ir pernai, bet šiemet visiškai kitaip.
Šiemet buvo per daug mirčių. Per daug bemiegių naktų. Ženkliai per daug panikos priepuolių. Kaip niekada daug neramumo. Bet visa tai padėjo atlaikyti petis į petį patys brangiausi. Gal todėl ir esu kaip vantos lapas prie jų prilipus, nes jei ne jie – net nebūtų kur atsiremti, ar kam išsipasakoti. O juk neišliesi savo širdies prie svetimų, kuriems tavo skausmas yra lygiai ties plintuso riba. Svetimi žmonės nematė skausmo, vienintelis kas matė visą skausmą ir suskaičiavo visas ašaras – buvo nakties dangus. Jo begalybė sugėrė viską.
Nelinkėsiu nuostabių 2024 metų, tik palinkėsiu, kad jie bent jau nebūtų sunkesni nei praėję. Nešti visada duodamas Kryžius yra toks, kurį turi sugebėti panešti – linkiu tai prisiminti, kai bus labai sunku. Daugiau ramybės širdyje, daugiau ramių naktų ir kad visada turėtume namus, kuriuose laukia mylinčios tėvų, brolių ir sesių rankos. O jei dar turite senelius ar močiutes-linkiu spėti pasakyti, kad mylit. Aš spėjau – tai mane šiai dienai ramina.
2023 – please never again. Sudie amžinai.