(NE)PRARASTOJI KARTA
Močiutės pasakojimai apie sušaudytus kareivių kūnus šalia jos namų kažkada atrodė tokie tolimi. Sibiro siaubas iki ašarų sukrėsdavo tik skaitant knygas ar apsilankius muziejuose. Karas atrodė toks tolimas…iki kol neatėjo 2022 vasario 24-oji. Seneliai tikrai ne man vienai, bet ir mano draugams yra sakę, kad karą pragyvena kiekviena karta, bet tikrai neatrodė, kad šie žodžiai taps realybe ir taip greitai. Niekada netikėjau, kad agresorius, pasienyje mūsų – augina visiškus teroristus, prievartautojus, vagis ir cinikus. Tos šalies nekęsiu amžinai.
Išdraskytos šeimos…Vaikai, likę našlaičiais. Vaikai, likę suluošintais kūneliais. Vaikai, prieš akis matę, kaip prievartaujamos jų motinos. Vaikai, surištom rankutėm, nužudyti ir palikti ant šalto asfalto. Kas gali būti brutaliau?
Gimdymo namai rūsiuose… kai mes pasaulyje turime galimybę susileisti nuskausminamųjų vaistų, gimdyti privačiose palatose, laikyti vyrą už rankos ir turėti maksimaliai geras sąlygas…Jos gimdė šalty, tamsoje, griaudint sprogimams. Kai kurios pasauliui atnešė neplakančio vaiko širdį.
Paprasti civiliai…gyvenamieji jų nameliai buvo barjeras patekti į svarbius miestus kaip Kijevas. Jų rankos surištos, galvos sušaudytos, kai kurie kūnai padegti, užkasti – bandyta paslėpti…bet žiaurumo nepaslėpsi. Pasaulis pasmerkė rusų genocidą.
Nėra pasaulyje stipresnės tautos nei Ukraina. Savo rankomis ginti didelę teritoriją. Savo akimis matyti nužudytus tėvus, brolius, seses, draugus. Savo nepalaužiama narsa bandyti išvaryti iš savo žemės atėjusį agresorių. (Ne)prarastoji karta – tie, kurie sugebėsim karo metu padėti, kas kuo galim Ukrainai. Tie, kuriem kasdien vis baisesnės nuotraukos, istorijos, vaizdo įrašai netaps kasdienyne. Tie, kurie atvers ne tik namų duris, bet ir savo širdis karo nualintintiems Ukrainiečiams.
rusija-pasaulio vėžys.